Draugystė veža

Episodios

• 
  Ar esame atviri demencijai? 12.09.2026 28m

  Jeigu vieną dieną artimas žmogus jūsų nebeatpažintų? Ar jūs žinotumėte, kaip su juo būti?Demencija į šeimą ateina ne viena. Ji keičia santykius, kasdienybę, vaidmenis ir tai, kaip žiūrime į žmogų, kurio pasaulis pamažu keičiasi. Kartais kartu su diagnoze atsiranda ir baimė, nežinojimas, atsitraukimas.Laidoje kalbamės apie šeimos patirtį, santykį su demencija, pokalbius su vaikais, kultūros ir muziejų vaidmenį bei visuomenę, kurioje žmogus, gyvenantis su demencija, netaptų nematomas.Pokalbyje dalyvauja asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė Ieva Petkutė ir artimąjį, kuriam diagnozuota demencija, slauganti Rita Matulienė.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Ar mokykla supranta vaiką? 05.09.2026 28m

  Diktante iš trisdešimties žodžių – daugiau nei dvidešimt klaidų. Už diktantą – dvejetas, o už pasakojimą prieš klasę – dešimtukas.Ilgą laiką Kristijonas Vasiliauskas manė, kad yra tiesiog negabus ir tingus. Tik būdamas 28-erių sužinojo, kad turi disleksiją ir disgrafiją, o vėliau jo istorijoje atsirado ir ADHD. Šiandien jis pats kuria vaikams mokymosi erdves.Laidoje Kristijonas atvirai pasakoja apie savo mokyklos patirtį, laiką, kai nesuprasdamas, kas su juo vyksta, pyktį išliedavo ant kitų.. Kalbamės apie tai, ką vaikui reiškia nuolat patirti nesėkmę, kada „man nesiseka“ tampa „aš esu negabus“, kodėl svarbu suprasti, kaip vaikas mokosi, ir ką mokykla galėtų pamatyti anksčiau nei jo klaidas.Tai kas nutinka vaikui, kai mokykla nesupranta, kaip jis mokosi? Ir ar šiandien mokykla jau moka pamatyti ne jo klaidas, o jį patį? Kristijono mintis paprasta, bet svarbi: dvejetas ir dešimtukas šalia vienas kito dažniausiai reiškia ne tingumą. Galbūt pirmiausia verta paklausti, kur vaikui sekasi be didelių pastangų. Ten paprastai ir yra atsakymas.Ved. Žydrė Gedrimaitė
• 
  Vasar su savimi. Kaip užauginti čempiones? 29.08.2026 29m

  Kai Viktorijai ir Kotrynai Žižmaraitėms buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, jų šeima turėjo iš naujo atrasti, ką reiškia auginti vaikus, kurių kelias bus kitoks. Šiandien merginos – sportininkės, tarptautinių varžybų prizininkės, siekiančios naujų pergalių. Tačiau jų istorija – ne tik apie medalius.Ji apie mamą Laurą, kuri pasirinko dukras auginti ne baimei ir priklausomybei, o savarankiškam gyvenimui. Apie kasdienius sprendimus, kai reikia žinoti, kada padėti, o kada atsitraukti. Apie sportą, tapusį ne tik iššūkiu, bet ir galimybe atrasti savo jėgą. Ir apie dvi seses, kurių gyvenimas niekada netilpo į vieną diagnozę.Kaip užauginti čempiones? Gal atsakymas prasideda gerokai anksčiau nei pirmosios varžybos.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Vasara su savimi. Kiek kainuoja būti „visai normaliu“? 22.08.2026 29m

  Ką reiškia kasdien būti savo paties detektyvu? Nuolat stebėti save, aiškintis savo reakcijas, bandyti suprasti, kur baigiasi tavo tikrieji poreikiai, o kur prasideda noras atitikti kitų – ir savo paties – lūkesčius.Laura apie tai, kad yra autistiška, sužinojo jau suaugusi. Šiandien ji atvirai pasakoja apie prisitaikymo kainą, kasdienį nuovargį ir kelią į savęs pažinimą. „Aš nenoriu savęs kankinti, tačiau dar vis šoku šokį su savimi“, – prisipažįsta ji.„Bandydamas suprasti, ko iš tavęs nori aplinkiniai, kartais pameti savo esybę“, – sako iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorių koordinatorė Kristina Radžvilaitė.Tai pokalbis apie nematomus kasdienius iššūkius, ribas, lūkesčius ir drąsą po truputį nustoti gyventi pagal kitų taisykles – kad pagaliau galėtum gyventi savo.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Vasara su savimi. Ar įmanoma perrašyti savo istoriją? 15.08.2026 28m

  Kartais didžiausios mūsų kliūtys slypi ne dabartyje, o istorijose, kurias apie save nešiojamės daugybę metų. „Nesu pakankamas“, „turiu slėpti dalį savęs“, „turiu įrodyti savo vertę“ – iš kur atsiranda šie vidiniai balsai ir ar įmanoma juos pakeisti?Šioje laidoje kalbamės su hipnoterapeute Laura Steponavičiūte ir laidos „Draugystė veža“ garso režisiere Egle Jarmolavičiūte.Eglė atvirai dalijasi savo kelione į savęs priėmimą – apie vaikystės patirtis, kurios išmokė slėpti savo jausmus ir dalį savęs, apie ilgą laiką sau nepripažintą homoseksualumą, nepakankamumo jausmą ir momentą, kai pagaliau pradėjo kitaip matyti save bei savo pasiekimus.Laura dalijasi ne tik profesinėmis žiniomis, bet ir asmenine patirtimi – apie sudėtingus vaikystės išgyvenimus, savo kelią į didesnį sąmoningumą ir santykį su savimi. Ji primena: praeities pakeisti negalime, tačiau galime pakeisti santykį su ja – mažiau kaltinti save ir su daugiau supratimo pažvelgti į savo gyvenimo istoriją.Pokalbis apie tai, kaip mūsų praeities patirtys formuoja šiandieną ir kaip išmokti būti arčiau savęs.Ved. Žydrė Gedrimaitė
• 
  Vasara su savimi. Kai kūnas pradeda kalbėti 08.08.2026 28m

  „Ne aš jiems padėjau. Jie man padėjo“, – šią mintį Ieva Kvaselytė suprato tada, kai Norvegijoje pradėjo dirbti žmonių su negalia asmenine asistente. Tada ji pirmą kartą iš arti susitiko su žmonėmis, kurių gyvenimai pakeitė jos pačios požiūrį į judesį, kūną ir įtrauktį.Šiandien Ieva – įtraukiojo šokio praktikė, asociacijos „Įtraukties akademija“ įkūrėja. Jos kelias vedė į Kosta Riką, Madeirą, Švediją ir kitas šalis, kur ji ieškojo atsakymo į klausimą – kaip šokis gali tapti erdve kiekvienam žmogui.Ar gali šokti žmogus, kuris neatitinka įprasto šokėjo įvaizdžio? Kas nutinka, kai nustojame ieškoti „teisingo“ judesio? Ir ką mūsų pačių kūnas gali papasakoti, kai leidžiame jam būti laisvam?Pokalbis apie šokį kaip kalbą, apie įtrauktį, kuri prasideda nuo mūsų žvilgsnio į kitą žmogų, ir apie tai, kaip kartais būtent kiti žmonės padeda mums atrasti save.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Kaukė mirė. Labas, aš Gabija 01.08.2026 28m

  Gabija beveik 33 metus gyveno su jausmu, kad kažkas jai ne taip. Ji – dviejų mergaičių mama, kūrė šeimą, dirbo, siekė savo tikslų, tačiau viduje nuolat jautė įtampą, nuovargį ir nesupratimą. Kai gyvenimas tapo nepakeliamas, prasidėjo atsakymų paieškos kelias, kuris galiausiai atvedė prie dviejų diagnozių – ADHD ir autizmo spektro sutrikimo.Laidoje Gabija pasakoja apie gyvenimą iki diagnozės – apie bandymą prisitaikyti, slėpti sunkumus, alkoholio, narkotikų vartojimą, toksiškus santykius, nuolatinę savikritiką ir jausmą, kad galbūt jai kažkas negerai. Kartu su ja – ADHD klubo ir asociacijos įkūrėja Elita Žakevičiūtė, kalbanti apie tai, kodėl tiek daug žmonių metų metus gyvena nesuprasdami savo smegenų veikimo, kodėl svarbu laiku atpažinti neuroįvairovę ir kiek žalos gali padaryti netinkamas požiūris.Tai pokalbis apie kaukes, kurios vieną dieną nukrenta. Apie savęs priėmimą. Ir apie svarbų suvokimą – kartais problema nebuvai tu. Tiesiog ilgai neturėjai atsakymo.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Silpnaregio fotografo paroda „Vidinis gylis“: kodėl portretuose užmerktos akys? 25.07.2026 28m

  Kaip žmogus, pasaulį matantis kitaip, atranda fotografiją – meną, kuris daugeliui neatsiejamas nuo regėjimo? Ką reiškia kurti portretą, kai svarbiausia tampa ne tai, ką matai akimis, o gebėjimas pajausti žmogų ir užmegzti su juo ryšį?Laidoje kalbamės su fotografu Simonu Kriaučiūnu, kurio fotografijų paroda „Vidinis gylis“ kviečia pažvelgti giliau nei pirmas žvilgsnis. Kodėl jos herojai fotografuojami užmerktomis akimis? Kaip gimė ši idėja? Ir kuo išskirtinis silpnaregio fotografo žvilgsnis į žmogų?Kartu studijoje – viena iš parodos veidų, biologijos mokslų daktarė Tautvilė Šukytė. Kalbamės ne tik apie jos patirtį tapus šio projekto dalimi, bet ir apie žmogaus bei gyvūno ryšį, vadinamąją karvių terapiją. Ir apie tai, kaip pačios karvės „pasako“, kada nebenori jos tęsti.Tai pokalbis apie fotografiją, pasitikėjimą, ryšį, jautrumą ir tai, kas slypi giliau nei pirmas žvilgsnis.Ši laida klausytojus pasiekia paskutinį liepos šeštadienį – mėnesį, kai pasaulyje minimas Negalios pasididžiavimo mėnuo (Disability Pride Month). Tai gera proga prisiminti, kad talentas, kūryba ir gebėjimas įkvėpti nepriklauso nuo to, kaip žmogus mato pasaulį, tai priklauso nuo to, kaip jis jį kuria.Ved. Žydrė Gedrimaitė
• 
  Vasara su savimi. Nesuprantame. Vertiname. Skauda. Sustokime! 18.07.2026 29m

  Kartais užtenka vieno žvilgsnio ar vienos situacijos, kad susidarytume nuomonę apie žmogų. Matome elgesį, girdime žodžius, stebime reakcijas. Tačiau labai dažnai nematome to, kas slypi po jais.Šioje laidoje kalbamės su Laura Kazlauskaite – mama ir sveikatos psichologijos magistrante. Jos kelias į psichologiją prasidėjo ne nuo profesinio pasirinkimo, o nuo asmeninės patirties – noro suprasti savo sūnų, kuriam vėliau buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas.Kalbamės apie nematomus sunkumus, apie tai, kaip greitai visuomenė linkusi vertinti tai, ko nesupranta, ir kaip kartu su vaiko elgesiu neretai įvertinama ir mama. Apie kaltės jausmą, vienatvę, nuolatinį bandymą pateisinti save ir akimirką, kai diagnozė tampa ne etikete, o galimybe pagaliau suprasti.Tai dar viena šios vasaros laidų ciklo „Vasara su savimi“ istorija, kviečianti trumpam sustoti prieš vertinant.Ved. Žydrė Gedrimaitė
• 
  Kovoje su savimi nėra nugalėtojų 11.07.2026 28m

  Prieš dešimt metų atrodė, kad jos gyvenime nieko netrūksta – sėkminga karjera, geras atlyginimas, santykiai. Tik vieno žmogaus jame nebuvo – jos pačios.Kaip nutinka, kad išmokstame pasirūpinti visais, tik ne savimi? Kodėl net asmeninis augimas kartais tampa dar vienu būdu save spausti? Ir kaip iš nuolatinės kovos su savimi pereiti į draugystę su savimi?Šioje „Draugystė veža“ vasaros ciklo „Vasara su savimi“ laidoje su koučingo specialiste ir meditacijų mokytoja Lolita Paragyte-Agejeva kalbamės apie perdegimą, vidinį kritiką, emocijas, nervų sistemos svarbą ir kelią atgal į save.Apie tai, kodėl tikri pokyčiai prasideda ne tada, kai save spaudžiame labiau, o tada, kai išmokstame save geriau suprasti. Nes kovoje su savimi nėra nugalėtojų.Ved. Žydrė Gedrimaitė
• 
  Vasara su savimi: kai vaikas išveda į kelią 04.07.2026 29m

  Ar svarbiausios mūsų kelionės prasideda oro uoste? O gal tada, kai gyvenimas netikėtai pakviečia eiti visai kitu keliu?Šįkart laidoje kalbamės su egzistencinės krypties psichoterapeute Gabija Petroniene apie keliones, kurios keičia ne tik maršrutus, bet ir žmogų. Apie sūnų Pijų, kuris visą šeimą išvedė iš komforto zonos, apie besąlygišką meilę, kuri moko atsisakyti noro pasirodyti geresniems, ir apie tai, kodėl kelionės taip ryškiai atskleidžia ir mūsų stiprybes, ir silpnybes.Laidoje kalbame apie kitoniškumą, norą pritapti ir drąsą eiti savu keliu. Gabija dalijasi ir savo asmenine istorija: kodėl į psichoterapijos studijas įstojo tik perkopusi keturiasdešimtmetį ir kaip būtent netiesus gyvenimo kelias padėjo geriau suprasti žmones, kurie netelpa į įprastus rėmus.Kodėl pokytis toks gąsdinantis? Ar tikrai nerimas yra ženklas sustoti? O gal jis – natūrali kaina už tai, kad augame ir žengiame ten, kur dar nebuvome? Kalbame apie gebėjimą išbūti neapibrėžtume, nebandant kuo greičiau pabėgti nuo sunkių jausmų, ir apie tai, kodėl kartais mažiausias žingsnis į nežinomybę tampa didžiausia dovana sau.Tai pokalbis apie keliones, kurios prasideda pasaulyje, bet visada baigiasi žmogaus viduje.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Vasara su savimi. Laiškai žirgui, kurių neparašome žmogui 27.06.2026 27m

  „Vaikai tinkamai elgiasi, kai jie gerai jaučiasi.“ Ši vaikų ir paauglių psichiatrės, žirgų terapijos specialistės Viktorijos Palubeckienės mintis tampa raktu į visą pokalbį. Juk už vaiko elgesio dažnai slypi tai, ko jis dar nemoka arba nedrįsta pasakyti žodžiais.Kodėl kartais lengviau parašyti laišką žirgui, nei pasikalbėti su žmogumi? Ką vaikai patiki tuose laiškuose? Ir ko jie gali išmokyti mus, suaugusiuosius, apie vaikų emocinį pasaulį, nerimą, vienišumą ir tai, kaip svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris moka išgirsti?Neseniai skaitytas Viktorijos pranešimas „Arkliškumas medicinoje“ puikiai atspindi jos profesinį kelią – mediciną, kurioje svarbūs ne tik metodai, bet ir ryšys. Šioje laidoje kalbamės apie vaikų emocinę sveikatą, žirgų terapiją ir unikalią iniciatyvą „Žirgų paštas“, padedančią vaikams prabilti tada, kai žodžius ištarti dar per sunku.Viktorija atvirai dalijasi ir savo asmenine istorija – apie socialinio bendravimo sunkumus, lydėjusius nuo vaikystės, apie žirgus, tapusius jos ryšiu su platesniu pasauliu, ir apie neuroskirtingumą, apie kurį viešai prabyla pirmą kartą. Galbūt todėl jos pasakojime tiek daug jautrumo ir supratimo, kaip svarbu kiekvienam žmogui rasti savo vietą ir būti išgirstam.Beje, buvo svarstymų, kad į studiją kartu atvyks ir ponis Mistika. Nors šį kartą jis liko namuose, pokalbyje jo netrūko – juk kartais būtent žirgai tampa tais, kurie padeda vaikams žengti pirmą žingsnį link žmogaus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Ar pirmokui svarbiau išmokti skaityti, ar išmokti nebijoti? 20.06.2026 28m

  Laidoje kalbame apie tai, kas iš tiesų svarbiausia autistiškam vaikui ruošiantis mokyklai. Apie pokyčius, nerimą, pirmuosius žingsnius naujoje aplinkoje ir tai, kodėl pasiruošimas pirmai klasei prasideda gerokai anksčiau nei rugsėjo pirmoji. Kas padeda vaikui jaustis saugiau? Kaip kurti aiškumą ir nuspėjamumą? Ir kodėl šiam pokyčiui turi ruoštis ne tik vaikas bei jo šeima, bet ir mokykla?Pokalbyje apie tai, kaip į pirmą klasę žengti ne tik pasiruošus, bet ir jaučiantis laukiamam, dalyvauja Lietuvos autizmo asociacijos valdybos pirmininkė Kristina Košel Patil ir Lietuvos įtraukties švietime centro autizmo spektro sutrikimo grupės specialioji pedagogė Vaida Maziukienė.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Paralimpinės pamokos: daugiau nei sportas 13.06.2026 30m

  Sajus svajojo būti karatistu. Ir nors juda neįgaliojo vežimėliu, jo svajonė nesibaigė ten, kur daugelis būtų nubrėžę ribą.Šioje laidoje kalbame apie vaikų su negalia fizinį aktyvumą, sportą ir teisę dalyvauti. Kodėl judėjimas vaikui reiškia kur kas daugiau nei fizinę sveikatą? Kodėl svarbu ne atleisti nuo veiklų, o ieškoti būdų įtraukti? Ir ką praranda vaikas, kai lieka stebėtoju, o ne dalyviu?Savo istorija dalijasi Oksana Mejerė, auginanti spinaline raumenų atrofija sergantį sūnų Sajų. Kartu su Lietuvos paralimpinio komiteto generaline sekretore Asta Narmonte kalbamės apie sporto galią, priklausymo jausmą, įtrauktį mokyklose ir tai, kodėl kartais didžiausia pergalė nėra medalis.Tai pokalbis apie vaikus, kurie nori ne ypatingų privilegijų, o galimybės būti kartu su visais.Laidoje taip pat prisimename Paralimpinių pamokų iniciatyvą, kuri padeda vaikams pažinti vieniems kitus ne per skirtumus, o per bendras patirtis. Nes kartais svarbiausia pamoka yra suprasti, kad kiekvienas vaikas nori to paties – judėti, draugauti, priklausyti ir būti matomas.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Tėvo istorija: tarp nuolatinio streso ir tėvo meilės 06.06.2026 30m

  Kai kurie stipriausi tėčiai gyvenime niekada taip ir nepasako, kaip jiems sunku. Jie tiesiog kiekvieną dieną atsikelia ir dar kartą pasirenka savo vaiką...Laidoje — istorija apie tėvą. Apie vyrą, kuris daugiau nei 20 metų dirbo policijoje.Žmogų, įpratusį reaguoti į krizes, priimti sprendimus, saugoti kitus. Tačiau sunkiausia jo gyvenimo situacija laukė ne tarnyboje, o namuose. Egidijaus Maniko sūnus Evaldas kalba labai nedaug. Jam diagnozuotas autizmas ir stiprus protinis atsilikimas. Iki 18 metų Evaldas gyveno su tėvais namuose, po to – globos namuose, o nuo 2025 vasario mėnesio teismo sprendimu jaunas vyras priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. O jo tėtis, pakeitęs profesiją, kad būtų arčiau sūnaus, ir dabar dirba psichiatrijos skyriuje.„Būdavo tokių situacijų, kai galvojau, kad nebesuvaldysiu savo vaiko ir viskas pradės slysti iš rankų, - pasakoja Egidijus. – Tačiau, palikdamas sūnų ligoninėje, jaučiausi labai blogai. Mūsų gyvenime kartu buvo ir labai šviesių momentų. O ar gali būti kitaip? Jis juk mano sūnus.“Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Kieno planuose esi tu? Baimė, pasirengimas ir žmogus šalia 30.05.2026 28m

  Lietuvoje jau nuskambėjo pirmasis realus oro pavojus dėl įskridusio drono. Ir daugelis po jo uždavė sau klausimą – ar žinotume, ką ir kaip daryti? O kaip tokiose situacijose jaučiasi žmonės su negalia? Laidoje kalbamės apie pasirengimą, informacijos prieinamumą, bendruomeniškumą, emocinį saugumą ir tai, ką galime padaryti kiekvienas.„Ukrainiečių patirtis liudija: nesitikėkime, kad ekstremalioje situacijoje mums padės kaimynai. Labai kviečiu, kiek galime, ką galime, ruoškimės patys“, - kviečia Žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė, LŽNS tarybos pirmininkė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė. „Pasimokykime iš autistiškų žmonių – jie ruošiasi visoms situacijoms, jiems reikalingas kasdieninis planas“, - sako Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil. „Nepanikuokime, tik tada tinkamai reaguosime į aplinkybes. Esame didinga tauta, išgyvenome daug krizių, išgyvensime ir dabar“, - viltingai laidą baigia Andžejus Ravanas – dviejų dukryčių tėtis, informacinės aplinkos prieinamumo specialistas, atstovaujantis neregių bendruomenei.Laidoje - pokalbis apie saugumą, kuris prasideda nuo kiekvieno žmogaus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Niekada nesakykite sergančiam žmogui „viskas bus gerai“ 23.05.2026 28m

  „Gal jau laikas mums ne tik dalyvauti įvairiuose lyderių seminaruose ir mokytis vadovauti minioms, tačiau pradėti mokytis to, kas padėtų pažinti ir suprasti tuos žmones, kurie sudaro tą minią“, - laidoje sako prodiuseris Artūras Povilaitis, jau daugiau nei septynerius metus dirbantis kartu su „Feniksų“ bendruomene, organizuojantis renginius ir seminarus žmonėms su išsėtine skleroze, kuriantis ir įgyvendinantis įvairias akcijas, socialinius eksperimentus, kad kuo daugiau žmonių suprastų ir sužinotų apie ne visada matomą negalią.Šįkart laidoje – kitoks pokalbis apie išsėtinę sklerozę. Kaip žmogų su išsėtine skleroze mato tie, kurie gyvena šalia? Ko visuomenė vis dar nesupranta apie nematomas ligas? Ir kodėl kartais svarbiausia – tiesiog būti kartu?„Susirgus vienam šeimos nariui, suserga visa šeima. Darbdaviai ir kolegos irgi ne visada žino, kaip elgtis, ką sakyti“, - pasakoja išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ prezidentė Ana Staševičienė. „Mūsų visuomenė yra labai uždara, ir tai neprisideda prie kito žmogaus supratimo ir pažinimo“, - antrina Artūras.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  Kęstutis Kaupas: „Anksčiau sau neleisdavau jokio jautrumo“ 16.05.2026 28m

  „Ne visi papuola į kalėjimus, ne visi tampa narkomanais, bet tikrai nemaža dalis jų kaunasi su savo vidiniais demonais, kurie lieka nepastebėti“, - taip apie užspaustas emocijas, sąmoningai ar ne slepiamą neuroskirtingumą turinčius vyrus sako Kęstutis Kaupas – festivalio „Debesų pieva“ organizatorius, dirbantis saugumo vadovu naftos platformose Norvegijoje, savanoriaujantis kalėjimuose ir atvirai besidalijantis savo skausminga praeitimi. Kęstutis kviečia visus leisti sau keistis, leisti sau priimti sprendimus, kurie keistų gyvenimą iš esmės: „Svaiginimosi būdų yra daug ir įvairių, ir tai tikrai neturi būti alkoholis ar narkotikai: svaigus bendravimas, svaigus šokis, tik leiskime sau būti savimi ir neužsidarykime savo viduje...“.Ko gero, neretas esame išgyvenę akimirkų, kai jaučiame, kad vidus nesutampa su tuo, kaip „turėtų būti“. Išoriškai funkcionuojame, kuriame, kalbame, bet viduje lieka įtampa, per jautrus pasaulio jutimas ir klausimas: kur mano vieta? Ypač tai pažįstama vyrams, kurie dažnai apie tai nekalba garsiai — labiau užsidaro, prisitaiko arba išgyvena tyliai. Laidoje su Kęstučiu Kaupu kalbamės apie vyrų savijautą, neuroįvairovę, priklausomybes, savanorystę kalėjimuose ir erdvių, kuriose nereikia savęs slėpti, kūrimą.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
• 
  „Viskas prasidėjo nuo nemigos“: Vesta pasidalijo pogimdyminės depresijos patirtimi 09.05.2026 31m

  „Viskas prasidėjo nuo nemigos. Pradžioje nelabai kreipiau dėmesį į tai. Grįžus namo, situacija blogėjo, viskas baigėsi visišku išsekimu, apatija, nerimu, pykčiu, nebežinojimu kur dėtis. Pripažinti, kad reikalinga specialistų pagalba, nebuvo lengva“, - pasakoja Vesta apie išgyventą pogimdyminę depresiją.Motinystė dažnai matoma kaip natūraliai džiaugsminga ir pilna prasmės patirtis. Tačiau realybėje ji gali būti ir labai įvairi – kupina nuovargio, nerimo, abejonių ar jausmo, kad viską tenka išgyventi vienai. Minėdami Pasaulinę mamų psichikos sveikatos dieną, laidoje kalbamės apie tai, kas dažnai lieka nutylėta – apie motinystės patirtis, kurios ne visada telpa į gražius įvaizdžius ir paprastus atsakymus. „Svarbu paminėti – gimė kūdikis, gimė ir mama. Kaip kūdikėlis auga savo tempu, taip ir naujagimė mama mokosi visko palengva ir savo tempu“, - sako psichologė Vilma Petrikienė, konsultuojanti Pogimdyminės depresijos centre. „Vaikeliui užauginti reikalingas visas „kaimas“, - sako Pogimdyminės depresijos centro vadovė, motinystės gerovės iniciatyvų autorė Nida Vildžiūnaitė. Kas tas kaimas? Atsakymai - laidoje.
• 
  Apie motinystę, netelpančią į jokius standartus 02.05.2026 27m

  Yra motinystė, kuri telpa į atvirukus… Ir yra motinystė, kuri prasideda nuo skambučių iš mokyklos. Kartais – iš ligoninės. O kartais – net iš policijos. Šioje laidoje, skirtoje Motinos dienai, kalbamės apie šeimą, kur ADHD yra kasdienybė visiems. Apie vaikus, kurie atrodo labai skirtingai – vienas tylus, kitas intensyvus, trečias – irgi įdomus. Ir apie mamą, kuri sako: „Aš nustojau slopinti jausmus – nes kūnas vis tiek viską prisimena.“Kada „geras vaikas“ iš tikrųjų tampa signalas, kad jis per daug prisitaiko? O kaip mamai išbūti su vaiku, kuris nuolat ieško stiprių patirčių? Laidoje - pokalbis apie motinystę, kuri netelpa į jokius standartus, su trijų vaikų mama Rūta Viktorija Rute, kuri ir pati priklauso neuroskirtingų žmonių „genčiai“.Ved. Žydrė Gedrimaitė