Pas Nemirą

Bajarūnas apie diplomatinę tarnybą Maskvoje: turi galvoti, kuriom gatvėm vaikščioti 26.05.2026 52min

Eitvydas Bajarūnas vadovavo ambasadoms Stokholme, Maskvoje ir Londone. Iš dviejų paskutinių buvo atšaukas: iš Maskvos – dėl karo Ukrainoje, iš Londono – dėl į teatrą lydėto prezidento Nausėdos ir jo sutuoktinės. VTEK pripažino, kad ir prezidentas, ir ambasadorius pažeidė viešuosius ir privačius interesus. Iš diplomatinės tarnybos jis pasitraukė pernai, bet turi 5-erius metus, kai gali sugrįžti. Tačiau gavęs pasiūlymą ir jį priėmęs, šiuo metu yra pramonininkų konfederacijos atstovas Briuselyje ir, sako, yra labai patenkintas. Mat diplomato darbas turi savo specifiką – negali kalbėti bet kam, kada panorėjęs, nesuderinęs su URM.Laisvė kalbėti – vienas iš svarbiausių dalykų, kodėl šiuo metu jis jaučiasi labai gerai ir kodėl jam patinka dabartinis darbas. Diplomatinio darbo užkulisiai – prezidento Nausėdos vizitas Londone ir Maskvos darbo specifika, kai išvykti buvo paliepta tą pačią minutę, – pokalbyje su ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Silvestras Dikčius: laikas – didžiausias kovos su klimato kaita priešas 19.05.2026 52min

Laikas – didžiausias kovos su klimato kaita priešas, nes žmonėms sunku suvokti, kas bus po 50 ar daugiau metų, todėl žodžiai „klimato kaita“, nors tariami, tačiau kovai su jo pasekmėmis žmonės nelinkę skirti daug dėmesio. Jau įrodyta, kad būtent žmogaus veikla labiausiai ir veikia klimato kaitą, o dėl jos kyla temperatūra, tirpsta ledynai, dega miškai, kyla potvyniai ir audros. Daug prisidėti galėtų vartojimo mažinimas, tačiau taip sukurtos visuomenės, kad vartotų kuo daugiau. Naujas iššūkis – DI, kuris vartoja labai daug energijos. Ar iš viso įmanoma grumtis su klimato kaita ir ką gali pavienės iniciatyvos? Pokalbis su klimato kaitos tyrinėtoju, dar visiems gerai prisimenamu buvusiu „Panoramos“ sinoptiku Silvestru Dikčiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Griežtą auklėjimą prisiminusi Jokubauskaitė: į nosį gaudavau už menkiausius nusižengimus 12.05.2026 52min

Visi atpažįsta LRT „Sveikinimų koncerto“ vedėją Reginą Jokubauskaitę, kuri tą daro jau 15 metų, bet turbūt mažai kas prisimena arba žino, kad savo karjerą ji pradėjo radijuje. Kartu su Bernadeta Lukošiūte po konkurso buvo priimtos diktorėmis. Tik ji nelabai ilgai užsibuvo radijuje, kai pripažintos televizijos diktorės Dana Rutkutė ir Leonarda Jakentaitė, viena dėl balso problemų, o kita dėl sprendimo tęsti darbą kitoje srityje, išėjo, teko skubiai ieškoti naujų. Štai tada Regina Jokubauskaitė ir tapo diktore. Po ilgų metų televizija pasikeitė – diktoriai tapo nereikalingi. Tada, pamena Regina, įsidarbino parduotuvėje, ten skaitė reklamas. Kartą jos tėtis atvažiavo į tuometinę „Duokim garo“ laidą su kapelija iš Skaudvilės, atėjus pasveikinti Regina čia sutiko buvusius kolegas, kurie ir pasikvietė sugrįžti – vesti „Sveikinimų koncertą“. Regina Jokubauskaitė, sako, jog šią laidą gadina tai, kad visi sveikintojai savo sveikinimus rašo naudodamiesi dirbtiniu intelekto, todėl jie vienodi, neįdomūs ir negyvi, o jų perrašyti koncerto redaktoriams giminaičiai dažniausiai neleidžia.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Bradūno dukra apie savo vaikystę JAV: gumos nekramtėm ir komiksų neskaitėm 05.05.2026 52min

Ji kalba tokia aiškia lietuvių kalba, kad niekada nepagalvotum, jog gimė Miunchene, augo ir gyveno JAV ir tik dabar sugrįžo į tėvų namus – į Lietuvą. „Kartą brolis tris dienas mamos prašė žiuvies“, bet gavo tik tada, kai pagaliau paprašė žuvies“, juokiasi p. Elena. Taip Bradūnų namuose Amerikoje vaikai buvo mokomi kalbėti lietuviškai. Į Lietuvą ji parvažiavo iš Havajų, o paklausta, kodėl neliko ten, kur nėra žiemos, kur visada puikus klimatas, kur kiaurus metus viskas žydi, sako – nuobodu ten, renginių mažai, jei opera atvažiuoja, tai labai retai, ir apskritai, amerikiečiai, kitaip, nei europiečiai supranta kultūrą. Gal todėl ir Kazys Bradūnas, dar iki Sausio 13-osios pareiškęs norą sugrįžti į Lietuvą, buvo toks laimingas – šalia buvo filharmonija, teatrai, koncertų ir parodų salės, - prisimena tėvų parvykimą į Lietuvą. Į Ameriką 1944-aisiais traukėsi ne vien Kazys Bradūnas su žmona, bet ir tėvai, brolis su šeima. Kodėl, ar kad sovietų labiau privengė, nei nacių? Pasirodo, jau buvo sąrašuose išvežti į Sibirą su pirmąją banga, bet užėjo vokiečiai, taip liko Lietuvoje, kai sovietai sugrįžo, suprato, kad čia gyvenimo nebus. Linksma ir jautri Bradūnų gyvenimo istorija su antropologe Elena Bradūnaite-Aglinskiene.Ved. Nemira Pumprickaitė

Skačkauskas apie priklausomybes: mama turėjo svajonių, bet jai teko padengti mano skolas 28.04.2026 52min

Socialiniuose tinkluose Audrius Skačkauskas labai populiarus, tūkstančiai klausosi jo sekamų pasakų Lapytei – iš prieglaudos paimtai šunytei. Tik ką pasirodė jo knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, kurią išleido savo ir žmonių, iš anksto knygą užsisakiusių, lėšomis. „Kai tokių radosi 600, tiesiog negalėjau tos knygos neparašyti“, – sako Audrius. Knygoje – jo paties gyvenimo istorijos. O tas gyvenimas – vertas ir plunksnos, ir gero režisieriaus. Studijuodamas režisūrą, pradėjo dirbti žurnalistu ir gimtajame Panevėžyje, o paskui ir naujai susikūrusioje LNK televizijoje. Gyvenimas atrodė gražus – jis turi puikų darbą, daug pažįstamų ir draugų, užteko ir pinigų. Tik ilgai nenorėjęs pripažinti tapo visišku alkoholiku, kuris nuo pat ryto ieško, kaip „pataisyti“ sveikatą. Vėliau prisidėjo narkotikai ir lošimas. Pagaliau supratęs, kad jau dugnas, mėgino gelbėtis, kai nepavyko – žudytis. Gelbėtoja tapo Aušrytė, kaip jis vadina savo žmoną, kuri išgyvenusi dvi santuokas su priklausomais nuo alkoholio žmonėmis, vis dėlto patikėjo Audriumi. Dar jo gyvenime buvo mamos psichinė liga, yra jo paties onkologinė liga, tačiau jis įsitikinęs, kad angelas sėdi ant jo peties. Pokalbis su Audriumi Skačkausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Sovietmečiu konsulatą Niujorke išsaugojusio Simučio anūkė Sruoginis: jis mokėjo įkvėpti žmones 21.04.2026 53min

Laima Vincė Sruoginis, iškilaus diplomato Aniceto Simučio anūkė, yra išleidusi dvi dešimtis knygų, Vilniuje pristatinėjo dvi naujausias. Romanas „That Unspoken Word“ skirtas žydų poetei Matildai Olkinaitei, nužudytai per Holokaustą savo gimtajame Panemunėlio miestelyje 1941 m. vasarą. Kita - „Heritage, Connection, Writing“, pokalbiai su lietuvių ir litvakų išeivijos rašytojais, kurių dauguma yra ketvirta išeivių karta, nemoka lietuvių kalbos, daugelis nėra buvę Lietuvoje, bet rašo knygas su lietuviškais elementais, sieja save su Lietuva. Kodėl? Yra kelios temos, sako, Laima Vincė: laisvė, kalba, gamta, tapatybė. Daug ji kalba apie savo senelį, iškilų diplomatą Anicetą Simutį, kuriam skurdžioje vaikystėje mokytis padėjo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Tapęs diplomatu ir 1936-aisaiais išsiųstas į konsulatą Niujorke trejiems metams, jis liko ten 50 sovietų okupacijos metų, per visą tą laiką išlaikęs konsulatą, pripažintas JAV valdžios. Atkūrus nepriklausomybę, 1990-aisiais A. Simutis buvo paskirtas atstovu prie JT, jam buvo pavesta sukurti Lietuvos misiją. Tuo metu jam buvo 80 metų. Visą gyvenimą atidavęs Lietuvai, vieną dieną faksu gavo pranešimą iš Lietuvos URM, kad tą pačią dieną yra atleidžiamas. Pagelbėjo prezidentas Algirdas Brazauskas, paskyręs prašomą mėnesį reikalų perdavimui ir atsisveikinimams. Pokalbis su Laima Vince Sruoginis.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kunigas Mozė Mitkevičius apie pedofilijos šešėlį: net bažnyčioje įvyksta nužmogėjimas 14.04.2026 53min

Moze jis tapo skautų stovykloje, nes reikėjo pasirinkti šventojo vardą. „Jėzus pasirodė per daug įžūlu“, – šypsosi kunigas Mozė. Taip ir liko Moze, net tikrąjį vardą dokumentuose pasikeitė. Močiutė, kuri buvo labai pamaldi, visada tikėjo, kad šitas anūkas taps kunigu, o jis nuėjo mokytis teisės. Ir baigė, ir VMI dirbo, kolektyvas, sako, kad buvo puikus. „Bet močiutė išmeldė“, – neabejoja Mozė. Atsisveikinęs su bendradarbiais, su kuriais ir dabar bendrauja, perspėjęs mamą ir pradžiuginęs močiutę, jis stojo į Vilniaus kunigų seminariją, o vėliau išvyko į Romos popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. Tapo bibilinės teologijos daktaru. Nors pradžioje tarnystės labai norėjo tapti kaimo klebonu, dabar Vilniaus Arkikatedros bazilikos parapijos vikaras, paklaustas, ką būtų sakęs tiems kaimo žmonėms, atsako, kad pirmiausia būtų jų klausęs. Pokalbyje ir nelabai geros bažnyčiai temos – pedofilijos skandalai, turtų kaupimas, celibato laužymas arba moterų kunigystė, kaip Anglikonų bažnyčia leidžia, – su kunigu Moze Mitkevičiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Istorikas Černiauskas: tarpukario žmogus nustebtų, kad Lietuvai nebereikia vytis kitų 07.04.2026 51min

Vasario 16-osios Lietuva prasidėjo ir baigėsi Vilniuje Pilies gatvėje – Lietuva buvo be batų, be kelnių, be nieko. Kovo 11-osios Lietuvos sąlygos kitokios. 1918-ųjų Lietuva kūrėsi ant karo griuvėsių, reikėjo viską pastatyti, kurti struktūras. 1990 metais nereikėjo nieko statyti, bet didysis darbas buvo iš galvų išguiti ideologizaciją. Nežinia, kas tada buvo sunkiau, bet 1990 metais Lietuva nebuvo sugriauta, nebuvo fronto linijų, o tuometiniams mūsų strategams pavyko puikiai išmanevruoti taikiai. Apie dvi Lietuvas – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, jų panašumus ir skirtumus, autoritarizmo, radikalizmo grėsmes tada ir dabar, propagandos įtakas bei visuomenės atsparumą joms, požiūrį į tarptautines organizacijas ir sąjungas – pokalbyje su XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėtoju ir knygų apie Lietuvos praeitį autoriumi, istoriku dr. Norbertu Černiausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pirmoji Lietuvos ambasadorė prie NATO Gintė Damušytė: tai buvo sunkiausia misija 31.03.2026 52min

JAV gimusi, augusi, išsimokslinimą ten gavusi, Gintė Damušytė vis dėlto tapo Lietuvos, o ne Amerikos diplomate. Pradėjo ji ne nuo diplomatinio darbo, o nuo žurnalistikos – tapo Lietuvių informacijos centro vadove, kaip pati sako, metams, bet pradirbo 12-a. Centras rinko informaciją apie okupuotą Lietuvą, žmogaus teisių pažeidimus ir siuntė pranešimus į svarbiausius pasaulio laikraščius, prasidėjus Sąjūdžiui, skelbė naujienas iš Lietuvos, Sausio 13-osios naktį ir dar kelias dienas dirbo ištisomis paromis. O 1991-ųjų pabaigoje buvo deleguota kartu su diplomatu Anicetu Simučiu sukurti Lietuvos misiją JT. Štai tada ir prasidėjo jos diplomatės karjera, trukusi daugiau nei 30 metų. Sunkiausias, sako G. Damušytė, buvo ambasadorės prie NATO darbas, nes tada Lietuva siekė integracijos ir narystės. Ir jai pavyko: ji ne tik dalyvavo procese, bet ir šiame poste sulaukė 2004 metų, kai Lietuva oficialiai tapo NATO nare. G. Damušytė buvo pirmoji moteris Lietuvos ambasadorė prie NATO ir apskritai pirmoji moteris ambasadorė prie NATO. Diplomatė prisimena ir ne visada šviesius momentus savo darbe, pavyzdžiui, kai Lietuvoje viena šalis norėjo įkurti kalėjimą, į kurį būtų vežusi neįtinkančius, kai kurie mūsų valdžios žmonės tam pritarė, tačiau, sako G. Damušytė, su prezidentės D. Grybauskaitės pagalba pavyko šito kalėjimo išvengti. Pokalbis su diplomate, ambasadore Ginte Damušyte.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Po 50 metų į Lietuvą grįžęs Simo Kudirkos sūnus: čia pradėjau gyvenimą, čia ir pabaigsiu 24.03.2026 51min

Kas nepamena Simo Kudirkos, lietuvio jūreivio, peršokusio iš sovietinio laivo į Amerikos ir paprašiusio politinio prieglobsčio, kurio negavo. Tik po kančių ir kalėjimų 1974 metais šeima išvažiavo į JAV. Nors, kaip sako, Evaldas Kudirka – Simo sūnus, juos tiesiog išmetė iš Sovietų Sąjungos. Tačiau 2007 metais Simas Kudirka su žmona Genute sugrįžo į Lietuvą, sūnus Evaldas liko anapus. Sako, tiesiog dar nebuvo metas, bet sugrįžti visada planavo. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo antroji D. Trumpo kadencija, o su ja pradėta įgyvendinti naujoji migracijos politika. Paaiškėjo, kad Evaldas, skirtingai nei sesuo, neturėjo nei Amerikos pilietybės, nei Lietuvos ir buvo patekęs į „juoduosius sąrašus“. Kai prasidėjo migrantų gaudymai miestuose, Portlende tuo metu gyvenęs Evaldas iš arti matė, kaip migantai suiminėjami, kaip prieš juos naudojamas smurtas, šaudoma guminėmis kulkoms, todėl apsisprendė nedelsdamas važiuoti į Lietuvą. Ir didžiausia jo pagalbininke tapo režisierė Giedrė Žickytė, sukūrusi filmą apie jo tėvą Simą Kudirką „Šuolis“. Gyvenimo lūžis ir migranto gyvenimas iš arti. Pokalbis su Evaldu Kudirka.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Valdas Puteikis – apie gyvenimo būdą, interviu su įžymybėmis ir prancūzų meilę Kaunui 17.03.2026 53min

Prancūziją dar tik būsimasis žurnalistas Valdas Puteikis įsimylėjo būdamas 10-ies, nes jam labai patiko prancūzų kalba, kuri tuo metu buvo visiškai nepopuliari, ją vadino „varliamušių“. Dabar Prancūzija jam – gyvenimo būdas: čia daug kartų pabuvota, parengta daugybė reportažų ir interviu, keliauta su turistų grupėmis. V. Puteikis pasakoja apie savo interviu su prancūzų įžymybėmis, įvykusius ir dar galbūt įvyksiančius susitikimus gatvėse, prancūzų būdo ypatumus – meną kalbėti ir pasakoti, lengvai megzti santykius, sklandančią nuomonę – jie amžini meilužiai. Ir dar: yra kelios kryptys, kuriomis galima su Valdu Puteikiu keliauti po Prancūziją, nes jis dar ir gidas. Todėl laidos pabaigoje - patarimas, kur nueiti Paryžiuje, nes tų vietų nerodo joks guglas. Pokalbis su žurnalistu Valdu Puteikiu.Ved. Nemira Pumprickaitė

Vagnorius apie premjero darbą kuriant Lietuvą: diplomatijos trūko, bet agresyvumo pakako 10.03.2026 53min

„Diplomatijos man trūko, agresyvumo pakako“, – pripažįsta dukart premjeru buvęs Gediminas Vagnorius, prisiminęs savo santykius su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi, kai vienas jį nuolat kritikavo dėl veikimo būdo, o kitas net viešai pareiškė nepasitikėjimą. Net tuometis jo partijos pirmininkas Vytautas Landsbergis nustojo ginti prieš prezidentą V. Admkų. Tačiau apie abu prezidentus ir profesorių V. Landsbergį jis išlaikęs gražius prisiminimus, sako, santykiai buvo dalykiniai, jie sugebėjo dirbti drauge. G. Vagnorius premjeru buvo pasiūlytas 1991 metų sausio 8 dieną, tačiau tada palaikymo nesulaukė, vyriausybei vadovauti buvo paskirtas Albertas Šimėnas, kai tas dingo, G. Vagnoriui Vytautas Landsbergis vėl pasiūlė imitis vyriausybės vadovo pareigų. Sako, tada pagalvojęs, prieš tris dienas netikau, o kai Šimėnas dingo, tai ir aš jau geras, bet tai buvo tik minutinis pasvarstymas. Atsisakyti nebuvo galima, nes sovietų karinė technika važinėjo po sostinę, o valstybė neturėjo vyriausybės. Šie ir kiti pirmųjų nepriklausomos Lietuvos metų įvykiai premjero Gedimino Vagnoriaus prisiminimuose.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kaušpėdas apie protestus: ne politikai laisvę lemia, o žmonės 03.03.2026 52min

„Anties“ solistas Algirdas Kaušpėdas ne visiškai užtikrintai vardija, kas jį pakvietė prisijungti prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, tačiau pasiūlymą jis priėmė. O štai į Aukščiausios Tarybos rinkimus jau nepriklausomoje Lietuvoje nepanoro eiti, tačiau, paklaustas, ar dabar elgtųsi kitaip, sako, visko gali būti, galbūt suktų į politiką, galbūt neiti buvo klaida, tačiau tada atėjo į LRT – tapo TV direktoriumi. Jam buvo siūloma tapti LRT generaliniu direktoriumi, tačiau manė, kad nesugebės ir prikalbino į tas pareigas Skirmantą Valiulį. Apie „Antį“, jos populiarumo piką, išsiskirstymą ir atsikūrimą, muzikavimą su Viktoru Diawara grupėje „Kandis“, kultūros reikšmę tautos savimonei, tapatumui ir svajonę atstatyti Gedimino kalno Aukštutinę pilį pokalbis su architektu, muzikantu, vienu pirmųjų sąjūdininkų Algirdu Kaušpėdu.Vedėja Nemira Pumprickaitė

Nausėdos komandoje dirbęs Zabarauskas: „gerovės valstybė“ nebuvo mano svajonė 24.02.2026 51min

Nežinia, ar šiandien Aistis Zabarauskas būtų taip neblogai žinomas, jei ne prieš nepilnus 6-erius metus nebūtų atsiradęs prie vieno iš kandidatų į prezidentus. Kai Gitanas Nausėda nusprendė siekti prezidento posto, jis tapo jo svarbiausiu ryšiu su visuomene – rinkimų štabo komunikacijos vadovu. Tuo metu grįžęs iš pusmetį trukusios kelionės po Aziją, jis sulaukė Gitano Nausėdos rinkimų štabo vadovės skambučio su prašymu pasiūlyti, kas galėtų tapti atstovu spaudai. Supratęs, kad reikia ne atstovo spaudai, o komunikacijos specialisto, Aistis paprašė 24 valandų, po kurių pažadėjo pateikti sąrašą pavardžių. Tuomet pateikė vieną pavardę – savo. Susitikęs su būsimuoju prezidentu, jis sulaukė klausimo, koks jo patyrimas šitoje srityje. „O koks jūsų?“ – klausimu atsakė Aistis. Ir abu suprato, kad reikia pamėginti. Kodėl sulaužė savo pažadą nekritikuoti prezidento, kaip keturiskart mėgino įstoti į žurnalistiką bei kaip ieškojo prezidento paskirtų LRT Tarybos narių paramos, kai dalyvavo konkurse į LRT generalinio direktoriaus postą? Laidoje – pokalbis su komunikacijos ekspertu, viešųjų reikalų bendrovės vadovu Aisčiu Zabarausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Tetą Betą įkūnijusi Lukošiūtė: kai radijuje atsisakė diktorių, išėjau pardavinėti žaislų 17.02.2026 52min

Bernadeta Lukošiūtė LRT išdirbo daugiau nei 50 metų, tiksliau, 51-erius. Visiems geriau žinoma kaip Teta Beta dėl savo vestų televizijos laidų vaikams „Labanakt, vaikučiai“ ir „Labanaktukas“, iš tikrųjų ji visada dirbo radijuje. Pradžia buvo konkursas, kai radijas rinko diktorius, tada pateko trise – ji, Loreta Jankauskaitė ir Aleksas Anikinas. Tuomet konkurse reikėjo tiesiog paskaityti tekstą, o jau laimėjus teko mokytis kalbos. Viena iš legendinės Bernadetos Lukošiūtės mokytojų buvo kita legendinė diktorė Undinė Nasvytytė. Bernadeta Lukošiūtė sako, kad šiandien labai daug kalbos šiukšlių ne tik eteryje, bet ir gyvenime. Tikrą šlovę jai atnešė vis dėlto ne radijas, o televizija ir laidos vaikams. Tarp jų 30-ies metų pertrauka, kai radijas atsisakė diktorių ir Bernadetai Lukošiūtei teko pardavinėti „Lego“ konstruktorius, tačiau, prisimena ji, sekėsi tiesiog puikiai. Dar viena išskirtinė data – Sausio 13-oji, kai studijoje su kolega Algimantu Saduku buvo, kol eterį desantininkai išjungė, o juos išvarė, pirmiausia į koridorių, o paskui į kiemą. Šiemet Vasario 16-ąją ji apdovanota Gedimino ordinu. Pokalbis su ilgamete Lietuvos radijo diktore – laidoje.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Atsisakyti mirties bausmės nenorėjęs Paulauskas: akies už akį principas galioja seniai 10.02.2026 52min

Pakviestas pas Vytautą Landsbergį, Artūras Paulauskas ne tik išgirdo pasiūlymą tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prokuroru, tada jis dar nesivadino generaliniu, bet ir gavo kelias valandas apsispręsti, nes vakariniame posėdyje Seimas jau norėjo jį patvirtinti. Skubos priežastis – kitą dieną turėjo atvykti sovietų prokurorų delegacija, reikėjo jiems išdėstyti Lietuvos poziciją. Vienintelis žmogus, su kuriuo Artūras Paulauskas tarėsi, buvo jo sutuoktinė: „Pasikalbėjom po Gedimino prospektą vaikščiodami ir aš pranešiau, kad sutinku“. O tada laukė ne tik nemalonūs susitikimai su sovietų delegacija, laukė teroro mėnesiai, kol pučas Maskvoje užbaigė ir sovietinės prokuratūros likučius Lietuvoje. Būdamas generaliniu prokuroru, Artūras Paulauskas buvo valstybinis kaltintojas Boriso Dekanidzės byloje. Teismas nuteisė Dekanidzę mirties bausme ir tai buvo paskutinė mirties bausmė Lietuvoje. Paklaustas, kaip jautėsi myriop nuteisęs žmogų, Artūras Paulauskas prisipažino, jog tai buvo trečia mirties bausmė jo prokuroro karjeroje.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Į Ukrainą dirbti vis sugrįžtantis žurnalistas Butrimas: kartais nesusilaikau ir verkiu 03.02.2026 53min

Žurnalistas Eldoradas Butrimas nedaug dirbo Lietuvoje, siuntė reportažus iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, karui prasidėjus iškart išvyko į Ukrainą, nors tuometinis darbdavys „Lietuvos ryto“ vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas neišleido vykti, o kai sužinojo, kad vis vien išvažiavo, sumažino honorarą per pusę. Eldoradas dėl to į Lietuvą negrįžo, prisidurdavo rašydamas į dešimt regioninių laikraščių. Kas pusę metų jis sugrįžta į Lietuvą ir eina pas gydytojus, nes sveikata rimtai sugenda, gyvenant nuolatiniame strese, baimėje, matant daugybę mirčių ir netekčių. Štai ir šįkart: „Miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, nenormaliai reaguoju į kiekvieną didesnį garsą“. Gydytojai ne tik liepė vartoti vaistus, bet dar ir patarė išvykti į reabilitaciją. Eldoradas nuskrido į Hurgadą, o tada – vėl į Charkivą, kur yra nuo karo pradžios. Jis vis dar negali ramiai žiūrėti į raudančius ukrainiečius, sužinojusius apie artimųjų mirtį arba juos laidojančius, „verkiu žiūrėdamas į juos“, prisipažįsta Eldoradas. Pokalbis su LRT radijo bendradarbiu Ukrainoje – Eldoradu Butrimu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Scenografas Adomas Jacovskis apie draugo išduotą Tuminą: tada jis tapo priešu ir Rusijoje 27.01.2026 51min

Scenografijos patriarchu vadinamas Adomas Jacovskis skaičiuoja, kad per 30 metų kartu su Rimu Tuminu pastatė 38 spektaklius. Viskas prasidėjo nuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį pradėjo statyti su Almantu Grikevičiumi, bet jis suprato, kad nepavyks, ir spektakio ėmėsi Rimas Tuminas. Taip ir žygiavo jie kartu nuo spektaklio prie spektaklio trise: Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir jis, Adomas Jacovskis. Sako, vieni kitus suprasdavo iš pirmo karto. Po dviejų kolegų mirties Adomas Jacovskis atsisakė pasiūlymų imtis scenografijos keliuose spektakliuose, retai ir į teatrą benueina. Jis lygina Rimą Tuminą ir Eimantą Nekrošių, sako, šis visada žinojo, ko nori, o Tuminas – ne visada. Dabar sugrįžo prie tapybos ir balandžio mėnesį surengs savo parodą „Titanike“.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kovo 11-osios Aktą į Maskvą vežęs signataras Bičkauskas: buvo baimės, kad kažkas atims 20.01.2026 51min

„Lietuvos užsienio politikoje pirmiausia turi dominuoti pačios Lietuvos interesai, dažnai vertybėmis prisidengiama, kai tai patogu, kai ne – vykdoma pragmatiška politika“, – sako signataras Egidijus Bičkauskas. Jis neslepia, kad nepalaiko Lietuvos užsienio politikos, turi savo požiūrį.Tai jam teko užduotis 1990 metais nuvežti į Maskvą ir įteikti tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dokumentą. „Labai bijojau, kad kas neužpultų ir neatimtų, todėl važiavau niekam nepranešęs, neprašiau automobilio Maskvoje, vykau savo jėgomis, bet dokumentą įteikiau“, – prisimena Egidijus Bičkauskas. Tuo tarpu prezidentu tapęs Borisas Jelcinas su visa vyriausybe buvo atvykęs į Lietuvos atstovybę, kuriai tuo metu vadovavo Egidijus Bičkauskas. „Turbūt mes buvom tokie vieninteliai, sulaukę tokių svečių“, – pasakoja Egidijus Bičkauskas.Kaip prisidėjo prie pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro skyrimo ir ką vietoje savęs pasiūlė kaip Centro sąjungos kandidatą į prezidentus, kuris, beje, juo ir tapo, – pokalbis su signataru, pirmuoju Lietuvos atstovu Maskvoje po Nepriklausomybės atkūrimo Egidijumi Bičkausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Mokslų akademijos prezidentas Nekrošius: kaltinam Seimą, bet pirmiau pažiūrėkim į veidrodį 13.01.2026 53min

Ketverių metų kadencijai Mokslų akademijos prezidentu išrinktas akademikas Vytautas Nekrošius pasakoja, kad rinkimuose turėjo du varžovus, svarbiausia – jis nori pasiekti, kad MA viešai dažniau pareikštų savo nuomonę aktualiais visuomenei klausimais, nesvarbu, ar ta nuomonė patiks politikams, ar ne, bet ji turi būti. Paklaustas, kodėl visuomenė vis dar nepasitiki teisine sistema, sako, kad didele dalimi tai dėl sovietinio palikimo, nes tada teisinė sistema netarnavo žmogui, tačiau dabar laikai pasikeitė. Aštuonerius metus priklausęs Žaliųjų partijai, V. Nekrošius iš jos pasitraukė, kaip ir daugiau jos narių, susikirtus jo ir dabartinės partijos vadovybės nuostatoms įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl įvykių Gazos ruože. V. Nekrošiaus nuomone, tai ir kartų klausimas. Dabar akademikas yra Liberalų sąjūdžio narys, kaip juo tapo – pakviestas ar pats pasisiūlęs, – pokalbyje su akademiku, teisininku Vytautu Nekrošiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.