Draugystė veža

Kovoje su savimi nėra nugalėtojų 11.07.2026 28min

Prieš dešimt metų atrodė, kad jos gyvenime nieko netrūksta – sėkminga karjera, geras atlyginimas, santykiai. Tik vieno žmogaus jame nebuvo – jos pačios.Kaip nutinka, kad išmokstame pasirūpinti visais, tik ne savimi? Kodėl net asmeninis augimas kartais tampa dar vienu būdu save spausti? Ir kaip iš nuolatinės kovos su savimi pereiti į draugystę su savimi?Šioje „Draugystė veža“ vasaros ciklo „Vasara su savimi“ laidoje su koučingo specialiste ir meditacijų mokytoja Lolita Paragyte-Agejeva kalbamės apie perdegimą, vidinį kritiką, emocijas, nervų sistemos svarbą ir kelią atgal į save.Apie tai, kodėl tikri pokyčiai prasideda ne tada, kai save spaudžiame labiau, o tada, kai išmokstame save geriau suprasti. Nes kovoje su savimi nėra nugalėtojų.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Vasara su savimi: kai vaikas išveda į kelią 04.07.2026 29min

Ar svarbiausios mūsų kelionės prasideda oro uoste? O gal tada, kai gyvenimas netikėtai pakviečia eiti visai kitu keliu?Šįkart laidoje kalbamės su egzistencinės krypties psichoterapeute Gabija Petroniene apie keliones, kurios keičia ne tik maršrutus, bet ir žmogų. Apie sūnų Pijų, kuris visą šeimą išvedė iš komforto zonos, apie besąlygišką meilę, kuri moko atsisakyti noro pasirodyti geresniems, ir apie tai, kodėl kelionės taip ryškiai atskleidžia ir mūsų stiprybes, ir silpnybes.Laidoje kalbame apie kitoniškumą, norą pritapti ir drąsą eiti savu keliu. Gabija dalijasi ir savo asmenine istorija: kodėl į psichoterapijos studijas įstojo tik perkopusi keturiasdešimtmetį ir kaip būtent netiesus gyvenimo kelias padėjo geriau suprasti žmones, kurie netelpa į įprastus rėmus.Kodėl pokytis toks gąsdinantis? Ar tikrai nerimas yra ženklas sustoti? O gal jis – natūrali kaina už tai, kad augame ir žengiame ten, kur dar nebuvome? Kalbame apie gebėjimą išbūti neapibrėžtume, nebandant kuo greičiau pabėgti nuo sunkių jausmų, ir apie tai, kodėl kartais mažiausias žingsnis į nežinomybę tampa didžiausia dovana sau.Tai pokalbis apie keliones, kurios prasideda pasaulyje, bet visada baigiasi žmogaus viduje.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Vasara su savimi. Laiškai žirgui, kurių neparašome žmogui 27.06.2026 27min

„Vaikai tinkamai elgiasi, kai jie gerai jaučiasi.“ Ši vaikų ir paauglių psichiatrės, žirgų terapijos specialistės Viktorijos Palubeckienės mintis tampa raktu į visą pokalbį. Juk už vaiko elgesio dažnai slypi tai, ko jis dar nemoka arba nedrįsta pasakyti žodžiais.Kodėl kartais lengviau parašyti laišką žirgui, nei pasikalbėti su žmogumi? Ką vaikai patiki tuose laiškuose? Ir ko jie gali išmokyti mus, suaugusiuosius, apie vaikų emocinį pasaulį, nerimą, vienišumą ir tai, kaip svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris moka išgirsti?Neseniai skaitytas Viktorijos pranešimas „Arkliškumas medicinoje“ puikiai atspindi jos profesinį kelią – mediciną, kurioje svarbūs ne tik metodai, bet ir ryšys. Šioje laidoje kalbamės apie vaikų emocinę sveikatą, žirgų terapiją ir unikalią iniciatyvą „Žirgų paštas“, padedančią vaikams prabilti tada, kai žodžius ištarti dar per sunku.Viktorija atvirai dalijasi ir savo asmenine istorija – apie socialinio bendravimo sunkumus, lydėjusius nuo vaikystės, apie žirgus, tapusius jos ryšiu su platesniu pasauliu, ir apie neuroskirtingumą, apie kurį viešai prabyla pirmą kartą. Galbūt todėl jos pasakojime tiek daug jautrumo ir supratimo, kaip svarbu kiekvienam žmogui rasti savo vietą ir būti išgirstam.Beje, buvo svarstymų, kad į studiją kartu atvyks ir ponis Mistika. Nors šį kartą jis liko namuose, pokalbyje jo netrūko – juk kartais būtent žirgai tampa tais, kurie padeda vaikams žengti pirmą žingsnį link žmogaus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Ar pirmokui svarbiau išmokti skaityti, ar išmokti nebijoti? 20.06.2026 28min

Laidoje kalbame apie tai, kas iš tiesų svarbiausia autistiškam vaikui ruošiantis mokyklai. Apie pokyčius, nerimą, pirmuosius žingsnius naujoje aplinkoje ir tai, kodėl pasiruošimas pirmai klasei prasideda gerokai anksčiau nei rugsėjo pirmoji. Kas padeda vaikui jaustis saugiau? Kaip kurti aiškumą ir nuspėjamumą? Ir kodėl šiam pokyčiui turi ruoštis ne tik vaikas bei jo šeima, bet ir mokykla?Pokalbyje apie tai, kaip į pirmą klasę žengti ne tik pasiruošus, bet ir jaučiantis laukiamam, dalyvauja Lietuvos autizmo asociacijos valdybos pirmininkė Kristina Košel Patil ir Lietuvos įtraukties švietime centro autizmo spektro sutrikimo grupės specialioji pedagogė Vaida Maziukienė.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Paralimpinės pamokos: daugiau nei sportas 13.06.2026 30min

Sajus svajojo būti karatistu. Ir nors juda neįgaliojo vežimėliu, jo svajonė nesibaigė ten, kur daugelis būtų nubrėžę ribą.Šioje laidoje kalbame apie vaikų su negalia fizinį aktyvumą, sportą ir teisę dalyvauti. Kodėl judėjimas vaikui reiškia kur kas daugiau nei fizinę sveikatą? Kodėl svarbu ne atleisti nuo veiklų, o ieškoti būdų įtraukti? Ir ką praranda vaikas, kai lieka stebėtoju, o ne dalyviu?Savo istorija dalijasi Oksana Mejerė, auginanti spinaline raumenų atrofija sergantį sūnų Sajų. Kartu su Lietuvos paralimpinio komiteto generaline sekretore Asta Narmonte kalbamės apie sporto galią, priklausymo jausmą, įtrauktį mokyklose ir tai, kodėl kartais didžiausia pergalė nėra medalis.Tai pokalbis apie vaikus, kurie nori ne ypatingų privilegijų, o galimybės būti kartu su visais.Laidoje taip pat prisimename Paralimpinių pamokų iniciatyvą, kuri padeda vaikams pažinti vieniems kitus ne per skirtumus, o per bendras patirtis. Nes kartais svarbiausia pamoka yra suprasti, kad kiekvienas vaikas nori to paties – judėti, draugauti, priklausyti ir būti matomas.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Tėvo istorija: tarp nuolatinio streso ir tėvo meilės 06.06.2026 30min

Kai kurie stipriausi tėčiai gyvenime niekada taip ir nepasako, kaip jiems sunku. Jie tiesiog kiekvieną dieną atsikelia ir dar kartą pasirenka savo vaiką...Laidoje — istorija apie tėvą. Apie vyrą, kuris daugiau nei 20 metų dirbo policijoje.Žmogų, įpratusį reaguoti į krizes, priimti sprendimus, saugoti kitus. Tačiau sunkiausia jo gyvenimo situacija laukė ne tarnyboje, o namuose. Egidijaus Maniko sūnus Evaldas kalba labai nedaug. Jam diagnozuotas autizmas ir stiprus protinis atsilikimas. Iki 18 metų Evaldas gyveno su tėvais namuose, po to – globos namuose, o nuo 2025 vasario mėnesio teismo sprendimu jaunas vyras priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. O jo tėtis, pakeitęs profesiją, kad būtų arčiau sūnaus, ir dabar dirba psichiatrijos skyriuje.„Būdavo tokių situacijų, kai galvojau, kad nebesuvaldysiu savo vaiko ir viskas pradės slysti iš rankų, - pasakoja Egidijus. – Tačiau, palikdamas sūnų ligoninėje, jaučiausi labai blogai. Mūsų gyvenime kartu buvo ir labai šviesių momentų. O ar gali būti kitaip? Jis juk mano sūnus.“Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kieno planuose esi tu? Baimė, pasirengimas ir žmogus šalia 30.05.2026 28min

Lietuvoje jau nuskambėjo pirmasis realus oro pavojus dėl įskridusio drono. Ir daugelis po jo uždavė sau klausimą – ar žinotume, ką ir kaip daryti? O kaip tokiose situacijose jaučiasi žmonės su negalia? Laidoje kalbamės apie pasirengimą, informacijos prieinamumą, bendruomeniškumą, emocinį saugumą ir tai, ką galime padaryti kiekvienas.„Ukrainiečių patirtis liudija: nesitikėkime, kad ekstremalioje situacijoje mums padės kaimynai. Labai kviečiu, kiek galime, ką galime, ruoškimės patys“, - kviečia Žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė, LŽNS tarybos pirmininkė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė. „Pasimokykime iš autistiškų žmonių – jie ruošiasi visoms situacijoms, jiems reikalingas kasdieninis planas“, - sako Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil. „Nepanikuokime, tik tada tinkamai reaguosime į aplinkybes. Esame didinga tauta, išgyvenome daug krizių, išgyvensime ir dabar“, - viltingai laidą baigia Andžejus Ravanas – dviejų dukryčių tėtis, informacinės aplinkos prieinamumo specialistas, atstovaujantis neregių bendruomenei.Laidoje - pokalbis apie saugumą, kuris prasideda nuo kiekvieno žmogaus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Niekada nesakykite sergančiam žmogui „viskas bus gerai“ 23.05.2026 28min

„Gal jau laikas mums ne tik dalyvauti įvairiuose lyderių seminaruose ir mokytis vadovauti minioms, tačiau pradėti mokytis to, kas padėtų pažinti ir suprasti tuos žmones, kurie sudaro tą minią“, - laidoje sako prodiuseris Artūras Povilaitis, jau daugiau nei septynerius metus dirbantis kartu su „Feniksų“ bendruomene, organizuojantis renginius ir seminarus žmonėms su išsėtine skleroze, kuriantis ir įgyvendinantis įvairias akcijas, socialinius eksperimentus, kad kuo daugiau žmonių suprastų ir sužinotų apie ne visada matomą negalią.Šįkart laidoje – kitoks pokalbis apie išsėtinę sklerozę. Kaip žmogų su išsėtine skleroze mato tie, kurie gyvena šalia? Ko visuomenė vis dar nesupranta apie nematomas ligas? Ir kodėl kartais svarbiausia – tiesiog būti kartu?„Susirgus vienam šeimos nariui, suserga visa šeima. Darbdaviai ir kolegos irgi ne visada žino, kaip elgtis, ką sakyti“, - pasakoja išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ prezidentė Ana Staševičienė. „Mūsų visuomenė yra labai uždara, ir tai neprisideda prie kito žmogaus supratimo ir pažinimo“, - antrina Artūras.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Kęstutis Kaupas: „Anksčiau sau neleisdavau jokio jautrumo“ 16.05.2026 28min

„Ne visi papuola į kalėjimus, ne visi tampa narkomanais, bet tikrai nemaža dalis jų kaunasi su savo vidiniais demonais, kurie lieka nepastebėti“, - taip apie užspaustas emocijas, sąmoningai ar ne slepiamą neuroskirtingumą turinčius vyrus sako Kęstutis Kaupas – festivalio „Debesų pieva“ organizatorius, dirbantis saugumo vadovu naftos platformose Norvegijoje, savanoriaujantis kalėjimuose ir atvirai besidalijantis savo skausminga praeitimi. Kęstutis kviečia visus leisti sau keistis, leisti sau priimti sprendimus, kurie keistų gyvenimą iš esmės: „Svaiginimosi būdų yra daug ir įvairių, ir tai tikrai neturi būti alkoholis ar narkotikai: svaigus bendravimas, svaigus šokis, tik leiskime sau būti savimi ir neužsidarykime savo viduje...“.Ko gero, neretas esame išgyvenę akimirkų, kai jaučiame, kad vidus nesutampa su tuo, kaip „turėtų būti“. Išoriškai funkcionuojame, kuriame, kalbame, bet viduje lieka įtampa, per jautrus pasaulio jutimas ir klausimas: kur mano vieta? Ypač tai pažįstama vyrams, kurie dažnai apie tai nekalba garsiai — labiau užsidaro, prisitaiko arba išgyvena tyliai. Laidoje su Kęstučiu Kaupu kalbamės apie vyrų savijautą, neuroįvairovę, priklausomybes, savanorystę kalėjimuose ir erdvių, kuriose nereikia savęs slėpti, kūrimą.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

„Viskas prasidėjo nuo nemigos“: Vesta pasidalijo pogimdyminės depresijos patirtimi 09.05.2026 31min

„Viskas prasidėjo nuo nemigos. Pradžioje nelabai kreipiau dėmesį į tai. Grįžus namo, situacija blogėjo, viskas baigėsi visišku išsekimu, apatija, nerimu, pykčiu, nebežinojimu kur dėtis. Pripažinti, kad reikalinga specialistų pagalba, nebuvo lengva“, - pasakoja Vesta apie išgyventą pogimdyminę depresiją.Motinystė dažnai matoma kaip natūraliai džiaugsminga ir pilna prasmės patirtis. Tačiau realybėje ji gali būti ir labai įvairi – kupina nuovargio, nerimo, abejonių ar jausmo, kad viską tenka išgyventi vienai. Minėdami Pasaulinę mamų psichikos sveikatos dieną, laidoje kalbamės apie tai, kas dažnai lieka nutylėta – apie motinystės patirtis, kurios ne visada telpa į gražius įvaizdžius ir paprastus atsakymus. „Svarbu paminėti – gimė kūdikis, gimė ir mama. Kaip kūdikėlis auga savo tempu, taip ir naujagimė mama mokosi visko palengva ir savo tempu“, - sako psichologė Vilma Petrikienė, konsultuojanti Pogimdyminės depresijos centre. „Vaikeliui užauginti reikalingas visas „kaimas“, - sako Pogimdyminės depresijos centro vadovė, motinystės gerovės iniciatyvų autorė Nida Vildžiūnaitė. Kas tas kaimas? Atsakymai - laidoje.

Apie motinystę, netelpančią į jokius standartus 02.05.2026 27min

Yra motinystė, kuri telpa į atvirukus… Ir yra motinystė, kuri prasideda nuo skambučių iš mokyklos. Kartais – iš ligoninės. O kartais – net iš policijos. Šioje laidoje, skirtoje Motinos dienai, kalbamės apie šeimą, kur ADHD yra kasdienybė visiems. Apie vaikus, kurie atrodo labai skirtingai – vienas tylus, kitas intensyvus, trečias – irgi įdomus. Ir apie mamą, kuri sako: „Aš nustojau slopinti jausmus – nes kūnas vis tiek viską prisimena.“Kada „geras vaikas“ iš tikrųjų tampa signalas, kad jis per daug prisitaiko? O kaip mamai išbūti su vaiku, kuris nuolat ieško stiprių patirčių? Laidoje - pokalbis apie motinystę, kuri netelpa į jokius standartus, su trijų vaikų mama Rūta Viktorija Rute, kuri ir pati priklauso neuroskirtingų žmonių „genčiai“.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Toma Razmislavičiūtė: „Kaip man susigrąžinti savo karūną?“ 25.04.2026 27min

„Kaip man susigrąžinti savo karūną? – toks klausimas man kilo, kai vienoje iš tūkstančio situacijų norėjau pasirodyti gera mama, o dėl Adomo ypatumų, nepavyko“, - sako aktorė Toma Razmislavičiūtė, auginanti autistišką sūnų, kuriam jau prasidėjo ankstyvoji paauglystė.Artėjant Motinos dienai ir dar gyvenant autizmo pažinimo mėnesio ritmu, laidoje kalbame apie tai, kad esmė yra ne viską padaryti teisingai, o po visų džiaugsmingų ir sunkių dienų leisti sau būti žmogumi. Kartais stipriu, kartais pavargusiu, kartais tiesiog nebežinančiu. Kartais su karūna, o kartais ir be jos. Ir vis tiek – savimi. Pašnekovė kviečia galvojant apie autizmo pažinimo mėnesį, apie įtrauktį ir kasdienybę, kurioje visi mokomės suprasti vieni kitus, paklausti savęs – kiek šiandien mes leidžiame sau ir kitiems tiesiog būti savimi. Paklausykime ir pagalvokime.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Vienos istorijos galia: kaip knygos keičia mūsų požiūrį 18.04.2026 27min

Kartais vienas pasakojimas gali pakeisti daugiau nei ilgi paaiškinimai. Kaip knygos padeda suprasti tai, ko patys nesame patyrę? Kur jos padeda, o kur jų nebeužtenka? Ar knygos gali būti pirmas saugus būdas susitikti su kitoniškumu?Šioje laidoje dalyvauja vertėja Aigustė Vykantė Bartkutė, auginanti keturis vaikus, iš kurių dvi dukros – neuroskirtingos, ir Lietuvos įtraukties švietime centro Autizmo spektro sutrikimo grupės vadovė Gintarė Šatė. Pokalbis apie tai, kaip literatūra atveria neuroįvairaus pasaulio matymą, ugdo empatiją ir kartais – susiduria su sudėtinga realybe. „Kartais pagalvoju, kaip gyvenčiau, jei neturėčiau dvynio brolio, kurio visos dienos turi spalvą, o duonos riekės apvalios. Jei mama visą dėmesį skirtų tik man. Jei nereikėtų nuolat kraustytis. Žmonės mums su mama patarinėja, kad be jo būtų lengviau. Bet... Ar galėtumėte atsisakyti dalelės savęs“, - skaitome knygoje „Bliauk tyliai, broli“, kurioje paauglė mergaitė dalijasi savo mintimis apie kasdienybę, kur visas gyvenimas sukasi apie autistišką brolį.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Bipolinis sutrikimas: kas atsiveria už diagnozės? 11.04.2026 29min

Prieš ketverius metus Irmos gyvenime pasireiškė bipolinis afektinis sutrikimas. Mergina pasakoja, ką jai teko išgyventi: „Man pasireiškė psichozės epizodai, mūsų buvo dvi – aš dabar ir aš maža mergaitė“.Laidoje dalyvaujanti klaipėdietė menininkė ir bendruomenės „SocialTabūnas“ įkūrėja Irma Bušmaitė kalba apie gyvenimą su bipoliniu sutrikimu, drąsą gyventi autentiškai, kūrybą kaip gijimo kelią ir įvairias veiklas, keičiančias visuomenės požiūrį į jautrias socialines temas.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Barbių kolekcionierė Rūta: „Jei egzistuoji lėlių pasaulyje, reiškia - tu esi“ 04.04.2026 28min

Įsivaizduokite namus, kuriuose gyvena keli šimtai Barbės lėlių. Skirtingi veidai, skirtingi stiliai, skirtingos istorijos. Vilnietė Rūta – Barbių kolekcininkė. Bet ši kolekcija – ne tik apie žaislus. Tai pasaulis, kuris turi savo tvarką, savo logiką, savo prasmę. Rūta Voitechavičiūtė laidoje sako: „Niekada nesupratau, kodėl žmonės susikuria taisykles, kurių patys nesilaiko. Nuo pat vaikystės jaučiausi visiškai nepritampanti. Mokykloje išgyvenau nuolatines patyčias, o į ją eiti reikėjo kasdien. Į mane mėtė akmenis, mėtė „bombikes“… Buvo labai sunkus metas, pasinėriau į gilią depresiją. Tik supratusi, kad aš esu autistiška, gavusi oficialias diagnozes, o man nustatytas Aspergerio sindromas ir ADHD, aš galėjau priimti save, atleidau sau. Jei galėčiau grįžti pas save mažą, pasakyčiau – tu nesi viena ir tu rasi savo žmones“.Balandis – autizmo pažinimo ir priėmimo mėnuo. Tačiau svarbiausia – ne mėnuo, ne kiekvienais metais ateinančios ir praeinančios šventės su naujais pažadais sau ir kitiems. Laidoje – pokalbis apie tai, kaip mes žiūrime vieni į kitus kasdien.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Kunigas Gabrielius Satkauskas: „Būkime Velykų žmonėmis“ 28.03.2026 27min

Ar kiekvienas žmogus gyvenime išgyvena savo Velykas? Tą momentą, kai po tamsos ateina šviesa? Laidoje – atviras pokalbis apie laukimą, viltį ir antrą šansą. Savo istorija dalijasi Dorota, kuriai buvo transplantuotas inkstas. O Santaros klinikų kapelionas kunigas Gabrielius Satkauskas pasakoja, ką mato žmonių širdyse sunkiausiomis jų gyvenimo akimirkomis.Dorota pasakoja, kad nėra paprasta priimti tai, kad tavo antras šansas – kito žmogaus gyvenimo pabaiga: „Donorystė – dviejų žmonių gyvenimų susikirtimas. Kai skausmas nenugali tos šviesos, kuri ateina.“O kunigas Gabrielius sako, kad sunkiose situacijose visada yra labai svarbus artimųjų palaikymas bei išklausymas, kur labai gelbėja ligonius aplankantys savanoriai: „Šiandien atsiranda nauja religija „aš – man“, „ašmanizmas“. Velykų žmogus yra tas, kuriame kiekvieną dieną gyva sąmoninga šviesa ir noras dovanoti save kitam, kuris stengiasi kiekvieną dieną „paaugti“ bent milimetru.“Laidoje – pokalbis apie gyvenimo Velykas, kurios gali ateiti bet kurią dieną.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Skirtingos kojinės – vienas pasaulis 21.03.2026 28min

Kovo 21-ąją pasaulis mini Pasaulinę dauno sindromo dieną. Tai diena, skirta ne tik kalbėti apie sindromą, bet ir apie žmones – jų gyvenimus, svajones, darbus ir draugystes. Šioje laidoje – žmonės, kurie kiekvieną dieną primena, kad gyvenimo džiaugsmas dažnai slypi paprastuose dalykuose.Laidoje dalyvauja Dominykas Damkauskas. Jam 34-eri. Tikras vilnietis. Didelis Vilniaus „Ryto“ fanas. Ir jau septynerius metus jis dirba padavėju restorane „Pirmas blynas“. Dominykas sako labai paprastai: „Man patinka aptarnauti žmones ir su jais bendrauti. Ir man patinka, kai žmonės šalia manęs yra laimingi.“Gabrielei Danilevičiūtei - 25-eri. Ji sako labai paprastai: „Aš myliu žmones.“ Gal todėl Gabrielė turi daug draugų. Šiuo metu ji mokosi Šilo ugdymo centre ir studijuoja floristiką. Jai labai patinka dirbti su gėlėmis ir augalais. Ir visai netrukus Gabrielės laukia praktika Vilniaus universiteto botanikos sode.Marta Bielskytė-Lenktaitė – Lietuvos žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos projektų vadovė. Marta važinėja po mokyklas, veda paskaitas moksleiviams ir kalba apie Dauno sindromą. Įdomiausia tai, kad Marta į šią veiklą pateko visai netikėtai. Jos gyvenime nebuvo artimo žmogaus su Dauno sindromu. Tačiau atsirado draugystė. Ir būtent ji atvedė iki šios veiklos.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Jei sistema neveikia sunkiausiems – ar ji iš tiesų veikia? 14.03.2026 29min

Laidoje kalbamės apie gyvenimą bendruomenėje ir apie tai, kas dažnai lieka už ribų. Išgirsime trijų mamų ir organizacijų vadovių balsus: kai paslaugos tinka tik „lengvesniems atvejams“, sunkiausi lieka pamiršti, o šeimoms ateitis neaiški. „Deinstitucionalizacija turi būti tikra ir visapusiška – kad gyvenimas bendruomenėje būtų pasirinkimas visiems, įskaitant ir tuos, kuriems reikia intensyvios pagalbos“, - sako laidos viešnios Henrika Varnienė, paramos ir labdaros fondo „Nepatogūs“ direktorė ir viena iš kūrėjų, Ramunė Lebedytė Undzėnienė, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė, ir Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė.Ved. Žydrė Gedrimaitė.

Projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo istoriniu 07.03.2026 27min

Įsivaizduokite muziką, kurios negirdite. Muziką, kuri gimsta iš ritmo kūne, iš judesio, iš vaizdo, iš jausmo. Ši laida – apie kūrybą, kuri sujungė kurčiuosius ir girdinčiuosius. Projektas „Mes taip nesitarėm“ tapo istoriniu – pirmą kartą Lietuvoje kurčiųjų bendruomenės nariai tapo oficialiais muzikos kūrinių autoriais.Laidoje dalyvauja projekto „Mes taip nesitarėm“ meno vadovas ir projekto iniciatorius Dominykas Vaitiekūnas ir projekto dalyvis ir bendraautorius Paulius Jurjonas.Šis projektas svarbus ne tik kaip meninis darbas, tačiau ir kaip pokytis visoje kultūros sistemoje. Ką kurčiųjų bendruomenei reiškia tai, kad pirmą kartą tapo registruota muzikos kūrinių autore? Kaip gimsta muzika žmogui, kuris negirdi – kas tampa svarbiausia kūryboje? Ką pažintis su kurčiųjų kūryba duoda girdintiesiems? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – laidoje.„Mes palieskim palangę, kad išgirstume lietų,/plakančią širdį paverskime gestu./ Mano kūnas, tavo žodis,/ aš gestais kalbu/ gestais pajudinti tave aš galiu“, - tai dainos priedainio tekstas lietuvių kalba, kurį sukūrė kurtieji.Ved. Žydrė Gedrimaitė

Dvipusiai žmonės 28.02.2026 28min

Kova tarp ADHD ir autizmo, kai viena smegenų pusė rėkia „varom!“, kita šaukia „Nejudėk!“. Viena trokšta naujovių, kita prisiriša prie rutinų – Sandros Merulos kasdienybė. Dar, kad „mažai nebūtų“, Sandros gyvenime susipina 1 tipo narkolepsija su katapleksija. Laidoje - pokalbis apie kasdienybę, kurioje reikia nuolat derintis prie savo kūno, savo tempo. Apie šią patirtį Sandra parašė knygą „ADHD ir autizmas. Dvipusiai žmonės“ – knygą tiems, kurie per ilgai jaučiasi pavargę, per jautrūs ar ne tokie, kaip visi, tačiau niekada nesuprato kodėl. Knyga skirta ir tiems, kurie nesupranta savo artimųjų ar pažįstamų, kodėl tam tikrose situacijose jie elgiasi ne taip, kaip įprasta.„Daug metų maskavausi ir stegiausi būti normali, tačiau realybė buvo kitokia, buvau išsekusi ir pavargusi“, - sako Sandra. O pasireiškus 1 tipo narkolepsijai su katapleksija, moterį lydi nuolatinė baimė „išsijungti“, dėl ko ji beveik neišeina iš namų.Ved. Žydrė Gedrimaitė.